Po Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvykusio festivalio “Versmė’12” skubu pasidalinti džiugiomis naujienomis – pirma: šioje šalyje vis dar nėra šiuolaikinės nacionalinės dramaturgijos ir antra: šioje šalyje seksas yra virtęs kažkokiomis erotinėmis konvulsijomis. Pasistengsiu argumentuoti.

Pradžioje keletas pavyzdžių iš kasdienio mūsų gyvenimo. Kažkada, jau anksčiau, pasakojau apie smagią kaimynę, gyvenančią bute virš mūsų ir ypač plonų perdangų dėka gana dažnai įsiterpiančią į mūsų bendrą būtį. Tai štai, galiu supažindinti su statistika – jaunos moters, studentės, gražuolės/mandaguolės gyvenančios intensyviu šiuolaikiniu ritmu, 1 gyvenimo mėnuo susideda iš sekančių veiksmų:  valgio gaminimas – kasdien, TV žiūrėjimas – kasdien, lovos paklojimo 2 kartus per parą, vandens WC nuleidimas – kasdien, mirkimas vonioje ilgai leidžiant vandenį – 2 kartai per savaitę, ilgi pokalbiai telefonu – kasdien, šuniuko vaikymo po butą – kasdien, vakarėlių – 4 vnt. per mėnesį, garsaus sekso – 2 vnt per mėnesį.  Galiu iš akies primesti, kad ne tokio garsiai aistringo sekso kaimynė teoriškai gali turėti ir daugiau – na pridedam dar 2 kartus per mėnesį. Ką gi turime finale – pakankamai spalvingą ir mano akimis žiūrint, labai visapusišką, statistinės Lietuvos gyventojos statistinę kasdienybę.

Kodėl tada visuose bandymuose kurti šiuolaikinę lietuvišką dramaturgiją ši lietuviška kasdienybė yra iškreipiama? Konkretus pavyzdys festivalyje Versmė’12 konkursinėje programoje pristatyta Godos Dapšytės pjesė “Ji išėjo. Vėl” ir Ato Žvirblio pjesė ‘Duonos padauginimas”.

“Ji išėjo. Vėl” sceninį veiksmą į priekį varo ne tik mielas, sklandus dialogas, scena keičia sceną dėka ir jau minėtų lietuviškos erotikos konvulsijų. Pagrindiniai herojai seksą daro tik burna, vaizduotei erdvės nepaliekama, juk moteris išeina į naktį tam, kad grįžusi sugyventiniui ir vyrui papasakotų apie karštą naktį su jaunu meilužiu.  Pasakoja sklandžiai, ritmingai, pašmaikštaudama – juk absurdo pjesė, absurdas vardan absurdo taip sakant, čia gali išlaisvinti savo seklią fantaziją – ir santykių kvadratą sukurti ir vakarėlį iki paryčių – be girtėjimo purvo ir smarvės, glitumo sukurpti, ir vyrų personažus į klasikinius vištgaidžius išrašyti. Nes taip madinga ir patogu – ir prie pečiaus ir prie pečiaus toks vyro tipažiukas būtų, galintis ir kažkur miegantį ir nepasirodanti šių santykių vaisių – aštuonmetį sūnų pamigdyti ir auginti gali. Ką gi – atvejis nepataisomas –  kitiems metams festivaliui Versmės’13 siūlyčiau labai rimtai pagalvoti apie akcijos “LR Seimo faksimilių skaitymas” keitimu akcija “viešas pjesės, kuri neturėjo teisės gimti, sunaikinimas napalmu”.

Čia matote ne tik mano, bet ir viso Pasaulio užuojautos ir palaikymo susilaukusio Herojaus stambų planą ne atsitiktinai. Šio vyro, Gabrieliaus, berods, pastarųjų savaičių gyvenimo įvykiai labai susišaukia su jau aptartosios “Ji išėjo. Vėl” siužetu – Vyras – Moteris – Vyras, dukra, rasinė neapykanta, ženklus amžiaus skirtumas ir, žinoma, babkės. Dėl jų ši istorija tokia skani ir mėsinga tiek skaitymui tiek apžiūrinėjimui internetiniuose analuose.Kurioje vietoje jaunajai dramaturgei pritrūko smarvės smagią istoriją paversti gyvu kūnu, nežinau. Na, gal labai jau tos erotinės fantazijos į šoną nunešė 😀 chaa..

Mėsą, gyvo žmogaus prakaito, baimės, aistrų dvoką – tai, ką labiausiai vertinčiau šiuolaikinėje lietuviškoje dramaturgijoje. Jei tokia būtų. Nors vilties yra – Ato Žvirblio “Duonos padauginimas” kvepėjo užuomina į gyvą žmogų, gyvą, sklandžią istoriją. Sekso šioje pjesėje nebuvo labai principingai ir apgalvotai – juk siužetas apie lietuviškos provincijos taukuose besiraivaintį kunigą. Ir seksas čia panaudojamas kaip simbolis, priemonė nukreipti vieną kunigėlio smegenis mygantį – dauginimosi instinktą, link kito instinkto – lošimo. Faktas, kad smagių, sultingų scenų gausa pjesės skaityme gimė ir iš aktorinio azarto, didelio aktorių noro nepakenkti dramaturginėms užuomazgoms, vilčių, kad gal tai ir bus ta pjesė – konkurso laimėtoja, nepretenduojanti tapti akcijos “viešas pjesės, kuri neturėjo teisės gimti, sunaikinimas napalmu” dalimi.